J. Suras.
„Tarybinis mokytojas“ 1967 m. kovo 18 d. Nr. 22 (1173)
Kiek dienų metuose? Kiekvienas mokinys nemirktelėjęs atsakys: „365 arba 366“ – ir suklys. Tiek lapelių kalendoriuje, o saulės metus – vieną Žemės apsisukimo aplink Saulę periodą – sudaro vidutiniškai 365,24219 paros arba, ne taip tiksliai, 365 dienos 5 valandos 48 minutės ir 46 sekundės. Iš
šito priedo pilnos paros niekaip nepadarysi, o kalendoriuje dėl patogumo būtinai turi būti pilnas parų skaičius. Kaip sako matematikai, metai ir para – neišmatuojami dydžiai. Todėl negalima sudaryti visiškai tikslaus kalendoriaus, nors to žmonės siekė nuo senų senovės. O juk senovėje daugelis tautų garbino Mėnulį. Žyniai paskaičiavo, kad nuo vieno Mėnulio
pasikeitimo iki kito praeina apie 29.5 paros. Taip buvo atrastas antras (po paros) laiko matas – mėnuo.
Šiais dviem matais remiantis , ir buvo sukurti seniausi kalendoriai. Vieną jų sudarė Šumero žyniai. Pagal šį mėnulio kalendorių metai buvo skaičiuojami nuo vieno Tigro ir Eufrato upių potvynio iki kito. Susidarė 12 mėnesių (po 29 ir 30 dienų paeiliui) – viso 354 paros. Bet po kurio laiko paaiškėjo, kad kalendorius atsilieka nuo potvynių. Juk žemės darbai susieti ne su Mėnulio mėnesiais, bet su metų laikais, kurių kaita priklauso nuo Saulės. Norint kalendorių derinti su gamta, teko laikas nuo laiko pridėti dar po vieną – tryliktą mėnesį. Mėnulio kalendorius pradėjo virsti į Mėnulio – Saulės: mėnesiai skaičiuojami pagal Mėnulį, o metai , – pagal Saulę. Tai įvyko maždaug 4 tūkstančiai metų prieš mūsų erą. Matyt, tuo metu įsitvirtino ir septynių dienų savaitė. Tikslesnį už babiloniečių turėtą Mėnulio – Saulės kalendorių sudarė 432 metais prieš mūsų erą graikų astronomas Metonas.
Šiame kalendoriuje iš 19 metų septyneri turėjo po 13 mėnesių, ir tada vienos dienos skirtumas susidarydavo tik per 213 metų. Tačiau reikalas tas, kad kalendorius turi būti ne tik tikslus, bet ir patogus. Ir toks kalendorius buvo sukurtas Egipte dar tūkstančius metų prieš Metoną. Jį taip pat sudarė žyniai.
Pirmasis Saulės kalendorius turėjo 12 mėnesių, kuriuose buvo po 30 dienų arba po tris dešimties dienų savaites, plius dar penkias dienas metų pabaigoje. Pagal šį kalendorių per 4 metus susidarydavo para viršaus. Bet
žyniai dėl religinių sumetimų atkakliai laikėsi savo: jų metai vis vien turėdavo 365 dienas. Būtiną pataisą į šį kalendorių įnešė Romos imperatorius Augustas 25 metais prieš mūsų erą.
Šis kalendorius iš visų esančiųjų yra paprasčiausias ir patogiausias. Iki šiol naudojamas Etiopijoje ir Egipto gyventojų krikščionių – koptų. Deja, mūsų kalendorius perimtas ne iš egiptiečių, o iš romėnų. Mat senovės Romoje veikusį labai painų kalendorių reformavo Julijus Cezaris, pasinaudojęs egiptiečių astronomo Sozigeno patarimais. Šis kalendorius buvo priimtas 46 m. prieš mūsų erą. Maždaug po šimto metų į jį iš Rytų įsibrovė astrologinė septynių dienų savaitė. Ši savaitė, žydų perimta iš babiloniečių, vėliau buvo krikščionybės įtvirtinta. Pagal Julijaus kalendorių metai turėjo 365 dienas, o
kartą per ketverius metus prisidėdavo 366 diena prie trumpiausio mėnesio – vasario.
Šiaip kiti mėnesiai turėjo 30 arba 31 dieną, kaip ir buvo iki reformos.
Sozigenas žinojo, kad metai trunka ne lygiai 365 dienas ir 6 valandas, o truputį trumpiau, bet į tai neatsižvelgė. Tačiau šis nežymus kasmetinis skirtumas per 128 metus išauga iki pilnos paros. Ilgainiui kalendorius „vėlavo“ vis daugiau. 16 amžiuje šis skirtumas jau išaugo iki 10 dienų.
Krikščionių bažnyčiai tai nepatiko. Mat, 325 metais Nikėjos susirinkimas nustatė, kad Velykos turi būti sekmadienį po pirmosios pavasario pilnaties, o pavasario pradžia reikia laikyti kovo 21 – ąją, kai diena prilygsta nakčiai. Iškilo uždavinys: kaip „grąžinti“ pavasario ekvinokciją į kovo 21 dieną. Jį sėkmingai išsprendė italų mokslininkas Aloyzas Ilijas. Pastarasis pasiūlė praleisti kalendoriuje 10 dienų ir tokiu būdu „nuvaryti“ ekvinokciją į „savo“ vietą. Be to, Julijaus kalendoriuje papildoma para atsirasdavo per 128
metus, arba per 400 metų beveik 3 paros. Kad to būtų išvengta, geriau laikyti paprastais (po 365 d.) tuos šimtuosius metus, kurie nesidalina iš 400. Tokiu būdu 1600 metai yra keliamieji (366 d.), o 1700, 1800, 1900 metai – paprastieji (pagal Julijaus kalendorių visi jie keliamieji). Šį kalendorių patvirtino popiežius Grigalius XIII jau po Lilijo mirties, 1582 metais.
Grigaliaus kalendorių arba „naująjį stilių“ (skirtingai nuo Julijaus, arba „senojo stiliaus“) tais pačiais metais pripažino Italija, Portugalija, Prancūzija ir kitos valstybės, kur viešpatavo katalikų religija. Rusijoje jis buvo įvestas tik po Spalio revoliucijos – nuo 1918 metų vasario 14 dienos. Pagal Grigaliaus kalendorių metai tik 26 sekundėmis ilgesni už Saulės, ir vienos paros skirtumas susidaro tik per 3300 metų.
Dar tikslesnis kalendorius sukurtas 500 metų prieš Grigaliaus (1079metais) Persijoje, dalyvaujant žymiam mokslininkui ir poetui Omarui Chajamui. Pagal jį metai tik 19 sekundžių ilgesni už Saulės ir susidėjo iš 12 mėnesių po 30 dienų bei 5 – 6 pridėtinių dienų metų pabaigoje, o jų pradžia sutapdavo su pavasario ekvinokcijos diena.
Kai kuriose šalyse iki šiol, daugiausia dėl religinių tradicijų, išliko Mėnulio ir Mėnulio – Saulės kalendorius. Iki mūsų dienų Indonezijoje, Irane, Irake, JAR (Egipte) ir kai kuriuose kituose musulmonų kraštuose naudojamasi Mėnulio kalendoriumi. O, kaip žinoma, Mahometas griežtai uždraudė savo pasekėjams pridėti 13 mėnesį. Mėnulio kalendoriuje visada 354 arba 355 dienos.
Šis kalendorius taip skuba, kad per 33 mūsų metus spėja suskaičiuoti 34 savus. Kiekvienas mėnuo suderintas su Mėnulio fazėmis, bet nesutampa su metų laikais ir klajoja po įvairius sezonus. Savo metus musulmonai skaičiuoja nuo 622 metų liepos 16 d. (pagal Julijaus kalendorių). Remiantis tokiu laiko skaičiavimu, nuo šių metų balandžio 11 d. eina 1387 metai.
Turkijoje, Irane, Afganistane ir kai kuriose kitose musulmonų šalyse, be mėnulio, priimtas ir Saulės kalendorius. Čia laikas skaičiuojamas taip pat nuo 622 metų, bet ne nuo liepos 16, o nuo pavasario pradžios – kovo 21 d. (rečiau nuo 20 arba 22 d.). Pagal šį kalendorių nuo šių metų kovo 21 d. eina 1346 metai. Tarptautiniams reikalams šios valstybės naudojasi Grigaliaus kalendoriumi.
Mėnulio – Saulės kalendoriuje, norint jį apytiksliai suderinti su metų laikais, tenka pridėti tryliktą mėnesį. Pavyzdžiu, kokia sudėtinga ši dienų skaičiavimo sistema, gali būt Izraelio valstybės kalendorius: paprastieji metai ten turi 353 – 355 dienas, o keliamieji (su papildomu mėnesiu) – nuo 383 iki 385. Metai prasideda rudenį ir skaičiuojama nuo „nuo pasaulio sutvėrimo“ – 3761 metų spalio 7 dienos prieš mūsų erą. 1966 metų rugsėjo 15 dieną Izraelyje prasidėjo 5727 metai.
Toks kalendorinių sistemų margumas trukdo kultūriniam tautų bendravimui ir sunkina įvykių datavimą. Todėl būtina nauja laiko skaičiavimo reforma. Jau seniai (nuo 1834 matų) siūlomi naujo
kalendoriaus projektai. Be kai kurių skirtumų, jie visi sutampa vienu dalyku: būtina neskaičiuoti vienos arba dviejų (keliamaisiais metais dienų, kad kalendoriniai metai visuomet turėtų 364 dienas arba lygiai 52 savaites, o kiekvienas ketvirtis – 91 dieną.
Vienam tokių Pasaulinio kalendoriaus projektų 1954 metais pritarė SNO Ekonominė ir Socialinė taryba. Projekte pirmasis kiekvieno ketvirčio mėnuo (sausis, balandis, liepa, spalis) turi 31 dieną ir penkis sekmadienius, o visi likusieji mėnesiai – po 30 dienų ir po keturis sekmadienius, t. y. bet kurį mėnesį po 26 darbo dienas. Kiekvieni metai ir kiekvienas ketvirtis prasideda sekmadieniu ir baigiasi šeštadieniu. 365 – oji metų diena neskaičiuojama ir nepriklauso savaitėms – tai Taikos diena (TD), tarptautinė šventė, kuria baigiasi kiekvieni metai. Kita šventinė diena, 366 – oji, pridedama tik keliamaisiais metais, o birželio 30 d. taip pat neskaičiuojama ir nepriklauso savaitėms..
Šį projektą, kuriam pritarė daugelis valstybių, kai kurios šalys tame skaičiuje JAV ir Anglija, atmetė daugiausia religiniais sumetimais. Mat, jei kalendoriuje bent viena diena išimama iš savaičių skaičiaus, tai eilinis sekmadienis persikels diena į priekį. Išeis, kad Kristus „atsikėlė“ ne sekmadienį, bet pirmadienį, o dar po metų – antradienį ir t. t. Tokiu pat būdu ir kitos religinės šventės paliks „savas“ vietas ir pradės klajoti per visas savaitės dienas.
Štai dėl šitų religinių prietarų mes ir esame priversti naudotis pasenusiu kalendoriumi. 1956 metais SNO turėjo atidėti reformos klausimo sprendimą „neribotam laikui“. Bet kultūriniai, techniniai, ekonominiai tautų ryšiai reikalauja tokios reformos, ir ji, be abejo, bus įvykdyta, nepaisant reakcinių
jėgų trukdymo.