Algis Vaškevičius . „Draugas“ (laikraštis JAV) 2011 m. gegužės 17 d.
70 metų ekonomistas Pijus Brazauskas, gyvenantis Kaune, turi patį gausiausią Lietuvoje kalendorių rinkinį. 1997 metais Prienų rajone, Skriaudžiuose, jis atidarė kalendorių muziejų, kuriame dabar – apie 10 tūkstančių kalendorių iš maždaug pusšimčio pasaulio valstybių.
„Mane domina visokie kalendoriai – ir maži, ir dideli, pakabinami, pastatomi, popieriniai ir medžiaginiai, keramikiniai ir medžiaginiai, kišeniniai ir sieniniai. Kuo senesnis kalendorius, tuo jis vertingesnis. Be to po tam tikro laiko seni kalendoriai vėl tinka, nes kalendorius kartojasi kas 28 metai, o kartais – ir kas 6 ar 11 metų. Pavyzdžiui, pernai tiko 1999 metų kalendorius, o šiemet, 2011-aisiais, galima naudoti 2005 metų kalendorių“, – sakė P. Brazauskas.
Kalendoriai jo gyvenime atsirado gana netikėtai. Daug metų P. Brazauskas puoselėjo Skriaudžiuose dar sovietmečiu įkurtą liaudies buities muziejų. Kai artėjo muziejaus įkūrimo 30-mečio sukaktis, vyriškiui kilo mintis pasirausti namuose ir surinkti senus kalendorius, kurių, metams pasibaigus, niekada neišmesdavo. Iš pradžių pavyko atrasti 75 kalendorius, tarp jų ir 1940-aisiais metais išleistą šv. Antano kalendorių, kurį buvo įsigijęs žmonos tėvas, anksčiau dirbęs eiguliu.
Pirmojoje parodoje muziejininkas parodė 336 tuo metu turėtų kalendorių, o jau po metų jo rinkinį sudarė tūkstantis įvairiausių kalendorių. Jų skaičius sparčiai išaugo po to, kai P. Brazauskas išspausdino skelbimą ir paprašė žmonių dovanoti muziejui senų kalendorių. Garsas apie pirmąją parodą plačiai pasklido, ir muziejaus fondai pradėjo sparčiai pildytis.
„Žmones mano sumanymas sudomino. Aš vietoj bilieto į šį muziejų prašydavau kalendoriaus, tad jų skaičius sparčiai didėjo. Žinoma, pasitaikydavo ir vienodų, tačiau ypač pradžiugindavo kalendoriai iš egzotiškų šalių, taip pat ir su įžymių žmonių autografais. Gavau 1924 metų Lietuvos liaudies kalendorių, vėliau – seniausią lietuvišką 1912 metais išleistą kalendorių, kainavusį 7 kapeikas. Pradžiugino ir 1919 metų Susivienijimo lietuvių Amerikoje kalendorius, išleistas Niujorke 1918 metais“, – prisiminė kaunietis.
Skriaudžius ir ten sukauptus kalendorius, kurių buvo virš 5 tūkstančių, P. Brazauskui teko palikti prieš trejus metus ir persikelti gyventi į Kauną, kur pradėjo dirbti Povilo Stulgos lietuvių tautinės muzikos instrumentų muziejuje. Čia jis savo pomėgio neatsisakė ir taip pat kaupia kalendorius, kurių jau turi beveik 4 tūkstančius. Patys seniausi jo rinkinyje buvo 1848 ir 1849 Vilniuje rusų ir lenkų kalbomis išleisti kalendoriai (juos muziejininkas paliko Skriaudžiuose), kuriuos muziejininkui padovanojo kaunietė Nijolė Lietuvninkaitė. Šios moters nuotrauka iki šiol kabo muziejaus Skriaudžiuose garbės lentoje. Šią lentą muziejininkas pakabino, norėdamas įamžinti ir padėkoti žmonėms, padovanojusiems įdomiausius ar seniausius kalendorius.
„Kalendorių muziejus Skriaudžiuose buvo nuolat lankomas žmonių. Sulaukdavau žmonių iš Lenkijos, Rusijos, Suomijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Jungtinių Amerikos Valstijų. Žmonėms įdomūs ir kalendoriai, ir juose sukaupta išmintis“, – pasakojo kolekcionierius.
Viena pagyvenusių vokiečių pora buvo sužavėta, kai pagal ponios gimimo datą P. Brazauskas sužinojo, kokia svaitės diena tai buvo ir pasakė, kad ji turėtų būti gabi muzikai – moteris išties giedojo bažnyčios chore. Pagal tai, kad jos vyras gimęs sekmadienį, kolekcionierius jam pasakė, kad jis turėtų būti labai pamaldus – nustebęs vyras pasakė, jog jis yra bažnyčios vargonininkas.
Kalendoriuose sukaupta išmintis byloja, kad laimingi žmonės gimsta penktadieniais, o gimę pirmadieniais yra visiškos priešingybės – arba labai darbštūs, arba dideli tinginiai. Gimę antradieniais yra gabūs, ypač muzikai, trečiadieniais ir ketvirtadieniais – iškalbingi ir gero būdo, o šeštadieniais gimsta tvarkingi, sekmadieniais – pamaldūs žmonės.
Žmogaus gyvenimui daug įtakos turi ir Mėnulio fazės jo gimimo dieną. Sakoma, kad per jaunatį gimsta labai jaunatviški ir linksmi žmonės. Kalendoriuose užrašyta daug išminties ir apie žmonių charakterio suderinamumą pagal Zodiako ženklus. Į muziejų Skriaudžiuose dažnai užsukdavo jaunavedžiai norėdami sužinoti, ar sutaps jų charakteriai.
P. Brazauskas šypsodamasis pasakoja, kad smagu būdavę pasakyti, jog jaunieji sutars, bet jei Zodiako ženklai rodydavo kitaip, tai garsiai to nesakydavęs, tik piršliui į ausį visą tiesą pašnibždėdavęs. Kalendoriuose taip pat užrašyta, kad pirštis ir tuoktis geriausia per pilnatį, taip pat tai geriausias laikas ir vaikams krikštyti.
P. Brazauskas valandų valandas gali pasakoti apie tai, ką yra išskaitęs kalendorių lapeliuose. Jis apskritai domisi kalendorių istorija ir visiems pasakoja, jog pirmąjį lietuviškąjį kalendorių sukūrė Laurynas Ivinskis, o senovės Romos laikais metai buvo dalijami į 10 mėnesių ir turėjo 304 dienas. Naujieji prasidėdavo kovą ir baigdavosi gruodžiu. Mūsų naudojamo kalendoriaus ištakos – senovės Egipto kalendorius, kuris sudarytas maždaug IV tūkstantmetyje prieš Kristų – tada buvo nustatyta 365 parų trukmė.
Romos imperatorius Julijus Cezaris 46 m. per. Kristų įteisino Aleksandrijos astronomo Sozigeno perdirbtą Egipto kalendorių, kuriame metai turėjo 365,25 parų. Tada ir buvo apskaičiuota, kad pirmoji Velykų šventės diena turi būti pirmąjį sekmadienį po pavasario pilnaties (kovo 21 dienos).
Rinkinyje nemažai kalendorių, susijusių su Lietuvos istorija. Kelios dešimtys jų primena Nepriklausomybės atgavimo metus, Sąjūdį, Baltijos kelią. Pastarajam skirtą kalendorių turėjęs P. Brazauskas tik atsitiktinai išsiaiškino, kad šio kalendoriaus išleista vos 30 vienetų Kauno kelių projektavimo institute – šito niekas nežinojo, net kai kalendorius kartu su kitais buvo rodomas Seimo parodų salėje.
Kolekcionierius pasakoja, kad 2002 metais, kai Prienai šventė 500-ąsias įkūrimo metines, muziejuje Skriaudžiuose apsilankė prezidentas Valdas Adamkus su ponia Alma. Specialiai šiai progai buvo pagamintas puodelis su muziejus emblema ir tų metų kalendoriumi. Prezidentas su žmona iš šio puodelio atsigaivino gira.
Kalendorius P. Brazauskui dovanoja įvairiausi žmonės. Sužinoję apie jo pomėgį, kalendorius atsiuntė ir garsi dainininkė Nelly Paltinienė, su vyru gyvenanti Vokietijoje. Pasirodo, Paltinai kasmet išleidžia iki dešimties egzempliorių kalendorių. Kolekcijoje yra ir Lietuvos televizijos bei radijo kalendorius su beveik visų laidų vedėjų parašais. Tokių kalendorių su autografais yra ir daugiau.
Kolekcionierius gali papasakoti, kad, pavyzdžiui, Tunise dabar yra 1430 metai. Kolekcijoje jis turi ir kalendorių su mažai kam žinomos Nauru valstybės pavadinimu. Tai 12 tūkst. gyventojų turinti vos 2 tūkst. hektarų dydžio saloje esanti valstybė. Šioje nedidelėje salelėje netoli Australijos 2001 metais vyko pasaulio moterų sunkumų kilnojimo varžybos. Kalendorių iš ten parvežė Lietuvos sportininkai.
Kartais kalendoriai į muziejininko rankas patenka gerokai suplyšę, išteplioti, tad nemažai laiko tenka sugaišti, kol juos sutvarkai, atnaujini, suklijuoji. Vieną medžiaginį kalendorių, kuris buvo pagamintas 1974 metais Australijoje, P. Brazauskas gavo po 20 metų – tiek laiko jis kabojo vieno Skriaudžių gyventojo virtuvėje prie kriauklės. Brazauskui teko kalendorių skalbti, lyginti, klijuoti.
P. Brazauskas turi nemažai kalendorių iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Tai nenuostabu – jo vienintelis sūnus Vytaras su žmona ir trimis vaikais jau nemažai metų gyvena Amerikoje. Vytaras Brazauskas – University of Wiskonsin matematikos profesorius.
The University of Texas at Dallas 1999 metais jis įsigijo matematikos statistikos magistro laipsnį, o Lietuvoje baigė Vilniaus universiteto taikomosios matematikos studijas, dirbo draudimo kompanijoje „Baltijos garantas“. Amerikoje V. Brazauskas padarė nemažą karjerą – jis nuo 1998 metų yra JAV statistikos asociacijos narys, vadovavo jos skyriui Wiskonsin.
Milwaukee mieste dabar gyvenantis profesorius pritaria tėvo pomėgiui, o P. Brazauskas prisimena, jog sūnus dar 1986 metais tapo Lietuvos jaunųjų matematikų olimpiados pirmosios vietos laimėtoju, o gyvendamas Dallas, buvo University of Texas šachmatų čempionas.
„Būna žmonių, kurie stebisi ir klausinėja, kam man reikalingos senienos, kai nuolat leidžiami nauji kalendoriai. Tai tapo mano pomėgiu, be kurio jau sunku įsivaizduoti savo gyvenimą. Yra įvairių kolekcionierių, o kalendoriai man padėjo sutikti daug įdomių žmonių, jie praplėtė mano akiratį, jų dėka daug sužinojau ir pasimokiau“, – įsitikinęs P. Brazauskas.