Vytautas Masikonis .
„Valstiečių laikraštis“ 1988 m. balandžio 26 d. Nr. 50
Prienietis Leonas Baranauskas laiške redakcijai rašo, kad Išlaužo žuvininkystės ūkyje yra muziejus. Jame sukaupta daug unikalių eksponatų, pasakojančių apie rajono darbo žmonių kovą už Tarybų valdžią, 1935 metų valstiečių streiką, susirėmimus su buržuaziniais nacionalistais pokario metais. Dabar šis muziejus uždarytas.
„Kraštotyros entuziastas mokytojas Vytautas Degutis su moksleiviais surinko per tūkstantį senovinių daiktų, bylojančių apie nelengvus praeities laikus, – skaitome laiške. – Buvo žadama steigti muziejų, bet eksponatai dingo. Argi niekam Prienuose nerūpi mūsų krašto praeitis? Ką paliksime ateičiai, šitaip elgdamiesi?“
Prienų rajono Naujosios Ūtos devynmetės mokyklos mokytojas kraštotyros entuziastas Vytautas Degutis eksponatus būsimajam kraštotyros muziejui pradėjo rinkti 1959 metais. Mokytojas su savo auklėtiniais vaikščiojo po kaimus, iš palėpių rinko senus, vertingus daiktus. Daugelis, ypač senesnių Naujosios Ūtos, Asiūklės, Pilotiškių, Žemaitkiemio ir dešimčių kitų kaimų gyventojų patikėjo kraštotyrininkams saugoti netgi šeimos relikvijas. Per kelis dešimtmečius buvo surinkta 1200 eksponatų.
Pastaraisiais metais buvome surinkę daug eksponatų, pasakojančių apie įvairių rajono įmonių kolektyvų pasiekimus, – kalba Vytautas Degutis. – Tai buvo „Sūduvos“ siuvimo fabriko, Stakliškių „Lietuviško midaus“, Prienų eksperimentinės sportinės aviacijos, sviesto gamyklų išleidžiamos produkcijos pavyzdžiai. Koks šių eksponatų likimas – nežinau. O kiek buvome sukaupę liaudies meno pavyzdžių – audinių, siuvinių, kitokių rankdarbių, buities rakandų! Unikali buvo senų dokumentų kolekcija: vekseliai, turto aprašymai po varžytinių.
Muziejus buvo atidarytas Naujojoje Ūtoje labai kukliose patalpose. Buvusios partijos rajono komiteto sekretorės Angelės Bužinskienės nurodymu eksponatus išgabeno į Šilavotą. Ten neatsirado jiems vietos. Gabeno į Balbieriškį.
Jau neprisimenu tiksliai, kiek kartų muziejaus įsteigimo klausimas buvo svarstytas įvairiuose posėdžiuose, priimta dešimtys sprendimų – ir nė vieno konkretaus. Pagaliau niekam nereikalingi eksponatai buvo sukrauti Prienų senelių globos namų kambarėlyje. Didelė jų dalis nukentėję – sugedę, aplaužyti – pasakoja paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos Prienų rajono skyriaus tarybos pirmininkė, švietimo skyriaus metodinio kabineto vedėja Antanina Aleknavičienė.
Antanina Aleknavičienė, kiti rajono kraštotyrininkai ne vienerius metus rūpinosi, kad būtų restauruota Prienuose esanti popierinė. Tai – respublikinės reikšmės architektūrinis paminklas, buvusi aštuonioliktajame amžiuje viena didžiausių Lietuvoje popieriaus dirbtuvių. Restauravo. Sužybsėjo viltis – galgi šiame istoriniame pastate atsiras vietos ir Vytauto Degučio surinktiems eksponatams. Dabar senoji popierinė priklauso rajkoopsąjungai. Ką? Popierinėje muziejų? Tokia mintis rajkoopsąjungos vadovams atrodo tiesiog absurdiška. Kone kas savaitę architektūriniame paminkle klykauja vestuvininkai. Išnuomojo prekybininkai pastatą ir kitokiomis progomis. Šiai minčiai – įkurti muziejų – nepritaria ir rajono vykdomasis komitetas.
Rajono vykdomasis komitetas žada skirti muziejui patalpas naujai statomuose Prienų kultūros namuose. Lauksime – kalba Antanina Aleknavičienė.
Naujus kultūros namus baigs statyti tik 1990 metų pabaigoje, – sako rajoninių kultūros namų direktorius Raimondas Markūnas. – Abejojame ar mums patiems bus pakankamai vietos.
Beveik tris dešimtmečius atsakingų rajono įstaigų vadovai „ieško“ vietos surinktiems eksponatams. Ir nesuranda. Jau kelintą kartą ši graudi mintis apie pradingusius, nežinia kaip sukrautus senelių namuose eksponatus skambėjo Prienų rajono laikraštyje, paskutinį kartą praėjusių metų gruodžio mėnesį išspausdintoje korespondentės Aldonos Aleksėjūnienės publikacijoje. Į kritines pastabas nė karto nebuvo atsakyta.
Kol Išlaužo žuvininkystės ūkyje esančiu muziejumi rūpinosi ilgametė devynmetės mokyklos mokytoja, dabar jau pensininkė Elena Žulienė, tol jis veikė. Mokytoja, beje, ir buvo muziejaus įkūrimo iniciatorė, surinko ir užrašė dešimčių valstiečių streiko dalyvių atsiminimus, sukaupė daug unikalių nuotraukų.
Muziejuje įrengti aštuoni stendai, – pasakoja paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos Prienų skyriaus atsakinga sekretorė Dainora Šaltienė.
Ir šis muziejus merdi. Ūkyje nėra kam juo rūpintis. – Muziejuje reikia atnaujinti ekspoziciją, pakeisti stendus ir atiduoti raktą Išlaužo devynmetės mokyklos jauniesiems kraštotyrininkams, – sako Antanina Aleknavičienė. Tegul jis vėl atveria duris lankytojams.
Laiško autorius Leonas Baranauskas sunerimęs ir dėl kito muziejaus, esančio „Dainavos“ kolūkyje likimo. Ten ant vaizdžios kalvelės, anksti pasitraukusio iš gyvenimo Kuprių kultūros namų direktoriaus Stepono Jarošo iniciatyva, pastatyta suvalkietiška stuba ir klėtelė. Apgailėtinai dabar atrodo sodyba: stubos stogas kiauras, langai užkalti, pro pamatus pučia vėjai. Klėtelės vietoje – lentgaliai.
Steponas Jarošas svajojo ant kalvelės pastatyti ir Šilavoto apylinkėje buvusį vėjinį malūną. Deja, apylinkės Tarybos vadovai pasielgė paprasčiau – per vieną naktį vėjinį malūną nugriovė. Tyku, ramu. Jokių perkėlimų, jokių eksponatų.
Taigi užmiršta, užrakinta, sunaikinta … O juk praeitis – tai, kas mūsų senelių, prosenelių patirta, kentėta, siekiant laimės šiandien gyvenančiai ir būsimoms kartoms. Abejingumas jai – nusikaltimas.