Pijus Brazauskas. Skriaudžių buities muziejaus direktorius
Lietuvos muziejų rinkinių kaupimas ir tyrimas. 2010 liepos 3 d.
Buities muziejus pripildytas senovinių ir netolimos praeities buities eksponatų daugiausia iš vietinių kaimų.
1997 m., švenčiant šio muziejaus įkūrimo 30-metį, buvo sumanyta suruošti naują kalendorių parodą. Iš vietinių gyventojų buvo gauta beveik 300 įvairių kalendorių. Dar kelis eksponatus gavome iš kitų Lietuvos vietovių.
Parodoje parodyta 30 pavadinimų 336 kalendoriai iš 8 valstybių. Tuomet rodytas seniausias eksponatas buvo 1923 m. Lietuvos liaudies kalendorius. Jį muziejui dovanojo garsaus Skriaudžių kanklininko Antano Degučio žmona Marcelė Degutienė. Paroda sulaukė didelio pasisekimo. Per pusmetį šią parodą apžiūrėjo daugiau kaip 500 žmonių, o iki metų pabaigos eksponatų padaugėjo iki 800 vienetų. Kitą pavasarį – gegužės 7 d. muziejus gavo 1000-ąjį kalendorių. Po šio eksponato įteikimo daugelyje laikraščių pasirodžiusiuose straipsniuose tiesiog buvo akcentuojama, jog už įėjimą į muziejų reikia mokėti ….kalendoriais. Į muziejų kalendorius pradėjo vežti ir siųsti žmonės iš Vilniaus, Zarasų, Klaipėdos, Kretingos, o kauniečiai juos dešimtimis pradėjo nešti į„Kauno dienos” redakciją. Turistai atvyksta iš Vokietijos, Lenkijos, Švedijos, Suomijos, Anglijos, Amerikos ir net Australijos.
1999 m. pradžioje muziejus jau turėjo 1500 kalendorių. Tų pačių metų kovo mėnesį pirmą kartą muziejus gavo net du XIX a. kalendorius. Vienas jų – 1894 m., o antras – 1864 m. lenkų ir rusų kalbomis išleisti Vilniuje. Juos abu padovanojo kaunietė, knygnešio anūkė Nijolė Lietuvninkaitė.
Nemažai yra žmonių, kurie surinko ir padovanojo muziejui po 50-80 kalendorių. Galima paminėti farmacininkę Gražiną Jurkšienę iš Kretingos, kaunietį docentą Leoną Džekčioriu, Skriaudžių mokyklos mokinę Dianą Deltuvaitę. Kasmet iš suomio Aulo Tinnilos gauname visą siuntinį su kalendoriais.
Besibaigiant 1999 metams gavome 2900-ajį kalendorių ir dar vieną XIX a. kalendorių, išleistą 1848 m. Vilniuje lenkų ir rusų kalbomis. 2000-ojo kalendoriaus gavimui ir dutūkstantiesiems metams pažymėti, muziejus išleido 2000 metų Skriaudžių kalendorių. Kalendorių ekspozicijos patalpos buvo išplėstos. Dabar jie rodomi jau šešiose patalpose, kurių bendras plotas 150 kv. m.
Nemaža kalendorių yra gaunama iš pačių kalendorių leidėjų ir sudarytų. Tarp jų paminėtini kalendorių leidyklos direktorius Aurelijus Naruševičius, Lietuvio kalendoriaus leidėja Danutė Balsytė, Sveikatos kalendoriaus sudarytoja Nijolė Blaževičiūtė, etnologas docentas Libertas Klimka, spaustuvininkas Saulius Jokužis iš Klaipėdos.
Unikaliausius kalendorius vienetiniais egzemplioriais gamina Kaune gyvenantis graikas Konstantinas Mesaksudi. Tai plačios erudicijos žmogus. Jis – elektrikas inžinierius, diplomą įsigijo Vokietijoje, dirbo Prancūzijoje, Šveicarijoje, o nuo 1928 m. – Kaune. Dabar, būdamas 92 metų, pagamina kalendorius, kurių pasaulyje antro tokio nėra. Jie įdomūs ne tik spalvine gama, bet ir pačios datos sudarymo principu. Vieno iš tokių kalendorių chronologinės ribos – 400 metų, greitai galima nustatyti bet kuriuos XVIII, IXI, XX ar XXI amžiaus metus. Jis sukūrė Senovės Egipto, Senovės kinų (ciklinis), Senovės Romos ir Senovės indėnų majų kalendorius. Apie tokių pavadinimų kalendorius dar mažai kam teko girdėti.
Labai retas – Baltijos kelio kalendorius, išleistas 1990 metais. Tik 2000-ųjų metų pabaigoje atvyko lankytoja, kuri prisipažino, kad jį kūrė ir išleido. Buvo pagaminta 30 vienetų.
Turime kalendorių, kuris yra išleistas specialiai visoms JAV ambasadoms pasaulyje. Jį dovanojo JAV ambasados Lietuvoje darbuotojai, apsilankę muziejuje.
Dabar muziejuje yra kalendoriai iš 50 pasaulio valstybių: Amerikos, Australijos, Brazilijos, Islandijos, Ispanijos, Indijos, Japonijos., Kinijos, Vietnamo, Izraelio, Jamaikos, Malaizijos, Indonezijos ir beveik iš visų Europos valstybių.
Daugelis kalendorių turi savo pavadinimus. Tai – mokinio, mokytojos, gydytojo, valstiečio,
šeimos, žvejo, žuvų kibimo, alaus ir pan. Pavadinimai pagal tautybes – lietuvio, pasaulio lietuvių, žydų, čigoną, o taip pat vietovių ir miestų vardai. Tai – Vilniaus, Kauno, Prienų krašto, Skriaudžių, Kuršėnų, Kriūkų, Žemaičių. Iš viso per 180 pavadinimų.
Besibaigiant tūkstantmečiui, kalendorių kolekcija netikėtai pagausėjo. 2000 m. lapkričio mėn. paskambino ponia Danutė Belenavičienė iš Marijampolės ir pasiūlė muziejui 6 albumus su beveik 500 mažų vieno lapelio kalendorėlių. Dar po mėnesio iš Kauno gavau žiną, kad kolekcininkas Vytautas Švirinas turi didelę įvairių kalendorių kolekciją ir siūlo ją padovanoti mūsų muziejui. Nuvykęs gavau beveik 300 mažų vieno lapelio kalendorėlių, gražiai sudėtų į buhalterinius aplankus, 120 medžiaginių ir dar beveik 400 įvairaus dydžio, storio ir senumo kalendorius. Nemažos dalies čia buvusių kalendorių mūsų muziejaus kolekcijoje dar nebuvo.
Keletą minčių norėčiau pasakyti apie kalendorių tyrinėjimus. Juose tiek anksčiau, tiek dabar sudedama daug išminties, patarimų, pamokymų. Vien tik perskaitęs kalendoriaus pavadinimą gali suprasti, kam jis skiriamas. Neretai šeima jų perka ne po vieną. Muziejuje yra ir XX a. kalendorius, kuriuo galima labai greitai nustatyti, kokia buvo savaitės diena bet kuriais metais. Tai labai dažnai domina žingeidžius lankytojus. Pvz.: kokią savaitės dieną jie ar šeimos nariai gimė. Ne kartą kreipėsi ir istorikai, žurnalistai. Muziejuje galima nustatyti tikslią kilnojamų švenčių (Velykų, Šeštinių, Sekminių ir pan.) datą, nes yra sudarytas iš maldaknygių viso XX a. datų sąrašas. O XXI a. datos išskaičiuotos, pasinaudojant K. Mesaksudi sukurtu Amžių kalendoriumi.
Yra įdomių faktų ir apie keliamuosius metus. Dauguma turbūt žino tik tiek, kad keliamieji metai yra tie, kurie dalijami iš 4. Bet ar visi žino, kad yra Keliamieji metai nėra tie, kurie dalijami iš 100, išskyrus tą atvejį, kai dalijami iš 400. Todėl 2000 metai buvo keliamieji. Jeigu kam pavyktų rasti 1800 ar 1900 metų kalendorius, manau, kad jie patvirtintų šią tiesą.
Kalendoriuose yra nemažai rašyta apie Zodiako ženklus, jų poveikį charakteriui, kokie zodiakai „sugyvena”, o kuriems geriau nesituokti.
Muziejų jau aplankė ne viena jaunavedžių pora su visa palyda, todėl apžiūrėję ekspoziciją dažniausiai sustoja bei domisi jų pačių ir partnerių charakteriais, santarvės tikimybe, kurią savaitės dieną gimė, kokie bus vestuvių jubiliejų pavadinimai prabėgus 1, 2, 5, 10, 15, 20… 75 metams.
Reziumuojant galima pasakyti, kad tokia kalendorių gausybė moko ne tik jauną, bet ir pagyvenusį. Sena liaudies patarlė sako, kad geriau yra vieną kartą pamatyti, negu šimtą kartų išgirsti.