Pijus Brazauskas, Skriaudžių buities muziejaus direktorius
„Gyvenimas“ 2001 m. balandžio 11 d.
Garsusis „Titanikas“ ir … Veiveriai
Tai ne sapnas ir ne pasaka, o sensacinga tiesa. „Titanike“ plaukė ir nuskendo vienintelis lietuvis kunigas Juozas Montvila, su kuriuo Seinų dvasinėje seminarijoje beveik 5 metus mokėsi kunigas Vincas Dumčius, 18 metų klebonavęs Veiverių parapijoje ir dar 28 metus čia buvęs kunigu altarista.
Šios netikėtos istorijos pradžia tokia. Praėjusį rudenį Prienuose vykstant kraštotyros draugijos ataskaitinei konferencijai, prie manęs priėjo birštoniškė Ona Juočbalienė ir pasakė, kad Kaune gyvenantis jos svainis Vytautas Švirinas turi didelę kalendorių kolekciją, kurią galėtų padovanoti mūsų muziejui. Davė jo telefono numerį. Neilgai trukus aš jau buvau jo namų neįrengtoje palėpėje, kur stovėjo dėžės, maišai su kalendoriais, o vidury tos patalpos tiesiog ant grindų beveik metro aukščio krūva įvairių įvairiausių kalendorių. Visus juos vos sutalpinęs į lengvąjį automobilį ir parsivežęs namo, visą žiemą tvarkiau, rūšiavau, restauravau. Inventorizavau beveik 400 muziejui tinkamų kalendorių. Bevartydamas viename iš jų (tai buvo Katalikų kalendorius žinynas, 1987 m.) radau kunigo Kazimiero Montvilos straipsnį, pavadintą “Trys „Titaniko“ didvyriai“. Pradėjau domėtis toliau. Deja, Skriaudžių bibliotekoje nė trumpiausios žinutės apie tai neradau. Užtat pakankamai žinių pavyko rasti Prienų, Marijampolės, Kauno bibliotekose. Susitikau su dabartiniu Veiverių parapijos klebonu Kazimieru Skuču, suradau ir kunigą Kazimierą Montvilą. Kalbinau ne vieną tikybos mokytoją, kurie apie tai nebuvo girdėję arba labai mažai žinojo. Tad tai, ką per keletą mėnesių spėjau sužinoti apie „Titaniko“ tragediją, noriu papasakoti skaitytojams. Juolab kad artėja tragedijos 90-metis (šiemet 89 metai).
Magdalenos ir Kazio Montvilų, gyvenusių Marijampolės rajone, Gudinės kaime, šeimoje 1885 m. sausio 3 d. gimė sūnus Juozas. Netrukus tėvai, norėdami įsigyti daugiau žemės (apie 35 ha), persikėlė į netoliese buvusį Nendriškių kaimą. Čia jiems gimė dar keturi sūnūs ir trys dukterys.
Kadangi Marijampolė buvo netoli, o Juozas buvo gabus, todėl jis čia baigė ne tik pradžios mokyklą, bet ir gimnaziją. 1903 m. įstojo į Seinų dvasinę seminariją. Ją baigė 1908 m. kovo 22 d. Varšuvoje vyskupas Kazys Ruškys (lietuvis iš Sasnavos) J. Montvilą įšventino į kunigus, o primicijas atlaikė Marijampolės bažnyčioje. Juozas Montvila buvo paskirtas vikaru Lipske (Augustavo dekanatas). Ten gyveno daug unitų, kuriuos caro valdžia persekiojo ir katalikus vertė tapti pravoslavais. Unitai ieškojo užtarimo pas kunigus ir glaudėsi prie jų. Tokiu kunigu jiems tapo Juozas Montvila. Už unitų kūdikio pakrikštijimą ir vieno ligonio aprūpinimą šventais Sakramentais caro valdžios buvo nubaustas ir perkeltas į Liubavą, kur galėjo laikyti tik skaitytines mišias. Čia kartu vikaravo su kunigu Vincu Dumčiumi. Liubave caro valdžia jam galutinai suspendavo kunigystę – neleido sakyti pamokslų, teikti sakramentų. Nuo 1911 m. kunigas Juozas Montvila dirbo Seinuose lietuviškų laikraščių redakcijose, spaustuvėje. Būdamas pamaldus, uolus, drąsus, principingas, geros širdies, jis tėvynėje negavo nuolatinio darbo pagal pašaukimą, todėl savo brolio Petro, jau gyvenusio Amerikoje, paskatintas nutarė vykti į JAV pastoraciniam darbui.
Vykti į Ameriką Juozas Montvila nutarė per Londoną, kur gyveno jo bičiulis kunigas Kazimieras Matulaitis – Londono lietuvių parapijos klebonas. 1912 m. kovo 20 d. atvykęs į Londoną ir apsistojęs pas kunigą K. Matulaitį, nutarė plaukti tada daug reklamuoto „Titaniko“ pirmuoju reisu, kadangi plaukdamas į Londoną smarkiai sirgo jūros liga, o šis laivas „užtikrino“ (reklamoje) kelionę be jokio supimo.
1912 m. balandžio 10 d. (trečiadienio vidurdienį), tik po Velykų, iš Anglijos Sontkamptono uosto į Niujorką su 2224 žmonėmis (kartu ir kunigas Juozas Montvila) išplaukė liuksusinis garlaivis „Titanikas“, kurio konstrukcijoms ir saugumo įrengimams buvo panaudoti naujausi technikos pasiekimai, turėję laivą padaryti neskęstantį.
Konstruktoriai, inžinieriai, darbininkai, statę laivą, visiems sakė, jog tai „tvirtovė – galingas, stiprus, jam nebaisios jokios kliūtys, nepavojingi ledkalniai, nesups jokios audros, o keleiviai bus patogiai ir greitai pergabenti per vandenyną“. Tarp „Titaniką“ stačiusių buvo ir netikinčių, piktavališkų žmonių, kurie ant laivo sienų prirašinėjo šūkių: „Nėra Dievo, kuris galėtų tokį laivą nugramzdinti vilnyse“ arba „Nė Kristus negalėtų nugramzdinti tokio laivo“. Tarnautojai katalikai, matę tokius užrašus, iš karto suabejojo, ar laivas perplauks vandenyną.
Tarp visų keleivių laive buvo trys kunigai – lietuvis Juozas Montvila, anglas Tomas Bailzas ir vokietis Benediktas Petrušicas.
Išaušęs sekmadienio rytas – balandžio 14-oji – buvo Atvelykis. Visi kunigai aukojo Mišias, sakė pamokslus, tačiau pamaldose dalyvavo nedaug keleivių, nes jie apakinti laimingos kelionės, dalyvavo rengiamose pramogose, šokiuose, dainavo. Artėjo laimingos kelionės dramatiška pabaiga.
Balandžio 14 d. 23 val. 48 min. dideliu greičiu plaukęs „Titanikas“ netoli Niufaundlendo salos atsitrenkė į ledkalnį ir staiga sustojo. Per pramuštą didžiulę skylę kairiajame borte į laivą veržėsi vanduo. Nors patyręs kapitonas E.J. Smitas tuoj davė nelaimės signalą SOS (angliškai „Save our souls“ reiškia „Gelbėkite mūsų sielas“), tačiau už 20 mylių buvęs kitas laivas „Kalifornietis“ šio signalo negirdėjo, nes radistas jau miegojo. (Dokumentuose yra randama, kad tik nuo 1927 m. SOS tapo pagalbos šaukiniu jūrose ir ore). Laive kilo panika ir chaosas, nes trūko gelbėjimo valčių, nebuvo raudonų signalinių raketų. Laive buvę kunigai klausė išpažinčių, o jau negalėdami visų išklausyti davė bendrą išrišimą ir palaiminimą. Į gelbėjimo valtis pirmiausia buvo sodinami moterys ir vaikai bei kunigai, tačiau pastarieji šių vietų valtyse atsisakė ir iki paskutinės minutės ramino bei guodė visus kleivius. Ano meto spauda plačiai aprašė kunigo Juozo Montvilos poelgį – prie kunigo atsiradęs nepažįstamas keleivis verkdamas aimanavo, kad jeigu jis žus, tai jo šeimos laukia didelės nelaimės. Tuomet kunigas J. Montvila jį nuraminęs pasakė: „Neverk – štai imk mano baltą kortelę ir eik į valtį“. Patekęs į valtį nepažįstamasis išsigelbėjo, o kunigas, pasilikęs kartu su dauguma laivo pasmerktųjų, paniro į ledinį vandenį. Tai buvo balandžio 15 d. 2 val. nakties, kai laivas lūžo pusiau ir staiga dingo vandenyno gelmėse. Išsigelbėjo tik 711 žmonių, kuriuos iš valčių kitą rytą paėmė laivas „Carpatkia“.
Nors J. Montvila savo pareigą atliko didvyriškai, pasielgęs kaip tikras ganytojas, tikras kunigas, tačiau šiuo laivu plaukusiųjų sąrašuose prie jo pavardės, kaip ir prie kitų, tebuvo kukliai parašyta: „misteris“.
Kadangi Veiveriuose ilgai gyveno ir dirbo kunigas Vincas Dumčius, betarpiškai pažinojęs „Titanike žuvusį kunigą Juozą Montvilą, reikėtų šiek tiek žinių pateikti ir apie jį. V. Dumčius gimė 1886 m. vasario 28 d. Mockupių kaime, Sintautų parapijoje. Tėvai gyveno pasiturinčiai. Jo vyriausias brolis Jonas jau 1894 m. buvo įšventintas į kunigus.1909 m. kovo 28 d. įšventintas į kunigus Vincas Dumčius paskiriamas vikaru į Liubavą, ten netrukus buvo atkeltas vikarauti ir jo mokslo draugas (Seinų dvasinėje seminarijoje) Juozas Montvila.
Tačiau jiems greit teko išsiskirti. Po kelerių darbo metų Dzūkijoje, 1923 m. V. Dumčius atvyksta į dabartinį Prienų rajoną ir čia Naujoje Ūtoje suorganizuoja naują parapiją, pastato medinę bažnyčią. Nuo 1940 m. jis jau Veiverių parapijos klebonas, o nuo 1958 m. – altarista. Kunigas V. Dumčius pasižymėjo darbštumu, gerumu, buvo geras giesmininkas ir pamokslininkas, mokėjo aštuonias svetimas kalbas, turėjo didelę biblioteką. Jis turbūt vienintelis kunigas Lietuvoje, sulaukęs 75 metų kunigystės jubiliejaus, kuris dar vadinamas palaimintuoju jubiliejumi. 1986 vasario 7 d. jis mirė, pristigęs vos 3 savaičių iki 100 metų gimimo jubiliejaus. Palaidotas Veiverių bažnyčios šventoriuje.
Kartu su Vincu Dumčiumi dar porą metų dirbęs dabartinis Veiverių parapijos klebonas Kazimieras Skučas prisimena, jog Vincas Dumčius ne kartą yra pasakojęs apie velionį kunigą Juozą Montvilą, kuris labai patikęs parapijiečiams (Liubavo), džiaugėsi jo sakomais gražiais pamokslais.
Marijampolėje dabar gyvenantis kunigo Juozo Montvilos artimas giminaitis kunigas Kazimieras Montvila turi surinkęs labai daug atsiminimų ir iš Juozo Montvilos šeimos, ir iš kitų artimai jį pažinojusių žmonių. Sukaupė daug medžiagos iš ano meto spaudos užsienyje. Dabar, jau būdamas 80 metų, kiek pajėgia skuba parašyti apie jį knygą. Nors, kaip jis pats sako, jau daug parašyta, bet gavęs naujos medžiagos dar vis papildo. Jo bute yra keletas didelių paveikslų, atspindinčių tą kraupią šimtmečio tragediją. Šio kunigo iniciatyva, finansiškai paremiant jauniausiam kunigo Juozo Montvilos broliui Andriui, iš gautos už tremtį Sibire Juozo Montvilos žūties 80-mečiuii atminti buvo išleisti trys medaliai, kurių vienas kabo Marijampolės prokatedroje. Londono lietuvių bažnyčioje, kurioje paskutinį kartą meldėsi Juozas Montvila, įmūryta marmurinė lenta.
Dar gerokai prieš laivo žūtį 1898 m. amerikiečių rašytojas Morganas Robertsonas išleido romaną „Futility“ (Tuštuma). Ten aprašyta istorija tiesiog stulbinančiai sutampa su žiauria „Titaniko“ žūtimi. Romane minimas laivas „Titanas“, vieną balandžio naktį susidūręs su ledkalniu, paskendo. Yra ir daugiau sutapimų. „Titane“ buvo 24 gelbėjimo valtys, „Titanike“ – 20, „Titano“ ilgis – 800 pėdų, o „Titaniko“ – 828.5 pėdos. Abiems laivams tai buvo pirma ir paskutinė kelionė iš to paties Anglijos Sontkamptono uosto.
Ši aiškiaregio amerikiečių rašytojo nuojauta buvo įvertinta tik po 100 metų – visai nesenai, prieš keletą metų, pagal jo knygą „Futility“ buvo sukurtas kino filmas „Titanikas“, žinoma, papildytas kai kuriais meilės ir lyrikos elementais, suteikusiais filmui neregėto populiarumo.
Kai dalį čia pateiktų žinių papasakojau Veiverių T. Žilinsko vidurinės mokyklos kraštotyrininkų būrelio pirmininkei mokytojai S. Tamošaitienei, ji prižadėjo su savo mokiniais padėti surinkti dar daugiau medžiagos, kuria papildys ne tik savo mokyklos būrelio darbus, bet ir pateiks ją į Skriaudžių buities muziejų.
Kitais metais, pažymint „Titaniko“, kartu ir kunigo Juozo Montvilos žūties 90-metį, tikimės čia atidaryti surinktos medžiagos parodą, su kuria, manau, mielai norės susipažinti mūsų rajono istorijos bei tikybos mokytojai ir moksleiviai, o galbūt ir jų tėvai.
P.S. Po šio straipsnio paskelbimo „Gyvenime“ į mane kreipėsi „Alytaus Naujienos“ redakcija su prašymu leisti jį perspausdinti jų laikraštyje. Sutikau.